Šeštadienis, sausio 29, 2022

Liberalūs politikai savo savanaudiškus planus vykdo per Lietuvos švietimą

      Vienas iš svarbiausių valstybės prioritetų yra švietimo sritis. Tai, be abejo, ypač aktualu mūsų tėveliams, kurie augina savo atžalas ir leidžia jas į mokyklą. Nesigilinant į konkrečią situaciją Jūsų mokykloje, kurioje yra labai daug gėrio, nukreipsiu žvilgsnį į bendrą švietimo situaciją Lietuvos valstybėje. Tam reikia specialių edukologijos žinių ir supratimo. Dabartinio švietimo priešistorė yra ne pati gražiausia, nes mūsų šalis beveik 50 metų išbuvo Sovietų Sąjungos švietimo sistemoje kaip integrali jos dalis. Krikščioniškas žodis, auklėjimas kristocentriška dvasia buvo stipriai užspaustas, o ateizmo kultūra buvo beatodairiškai diegiama. 

     Ne paslaptis, kad šiandien paviešinti tarptautiniai moksleivių tyrimų rezultatai parodo, kad iš tiesų Lietuvoje esame tikroje švietimo sistemos krizėje: kritinė situacija su Lietuvos vaikų esama psichine sveikata, labai prasti yra moksleivių skaitymo, matematikos ir bendravimo įgūdžiai, o pagal savižudybių skaičių Lietuva išsiskiriančiai pirmauja tarp kitų ES šalių. Tačiau švietimo politika, įstatymai šioje srityje ES politikų vertinami labai pozityviai. Kur paslaptis, kurioje grandinėje esame labiausiai pažeidžiami?

     Valstybinės švietimo sistemos teikiamame ugdyme yra svarbiausia tai, ar mokykla padeda ugdytiniui rasti savo gyvenimo prasmę. Teisingai atsakytas šis klausimas tuo pačiu yra ir bet kokio blogio prevencija tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų. Visa tai susiję su mokyklos teikiama pasaulėžiūra. O tai yra vienas iš edukologijos mokslo dėsnių, todėl reikėtų suprasti, kad „neutralios“ švietimo diegiamos pasaulėžiūros, kaip kai kas galvoja, nebūna. Jei vaikui nediegiame lietuviškos šeimos tradicinių krikščioniškų vertybių, tai kyla pavojus, kad tą tuščią vietą sieloje užims ir paprastai užima kita pasaulėžiūra, pavyzdžiui, vaikų nelaimei, „gatvės“ filosofija, pvz., hedonizmas - malonumų ieškojimas ir pan. Ji dažnai veda prie rūkymo, alkoholizmo, narkomanijos, perdėto seksualinio aktyvumo. Deja, būna ir tragiškiausių atvejų - dvasinė, o kaip to pasekmė, net ir fizinė žūtis, savižudybės, kurių pavojus gali išlikti visam tolimesniam tokio ugdytinio gyvenime.

     Dėl tokio ultraliberalaus švietimo valstybinio finansavimo, be abejonės, pasaulėžiūroje atsiranda vienas fenomenas: jei valstybė imasi kuo daugiau finansuoti tokį savo švietimą, ji, nori to ar nenori, tačiau taip pat didina ir ultraliberalizmo propagandą jaunimo tarpe, gausina jo atnešamą nepamatuojamą žalą savo tautai ir valstybei. Švietimo strategams būtina iš naujo įvertinti žmogaus prigimties mechanizmą: mokyklos ugdoma pasaulėžiūra turi nedviprasmiškai mokinius vesti į jų vidinę dvasios šventovę, link jų sąžinės tobulėjimo.

     Mūsų daugelį amžių išpažįstama Europos krikščioniška tradicija parodo tą kelią per Kristų link krikščioniškų vertybių puoselėjimo. Deja, tarpukaryje Lietuvoje veikusių krikščioniško ugdymo, dažnai vadinamų katalikiškomis, mokyklų veikla dar nėra visiškai atkurta, kad tęstų tėvų namuose pradėtą vaikų katalikišką ugdymą, nors ir LR Konstitucija garantuoja tėvų teises ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Beje, terminas „katalikiška mokykla“ iš tikrųjų priklauso Bažnyčios institucijai ir jurisdikcijai. Tad susitarkime, kad analizuodami bendrą valstybės švietimo situaciją ir galimą kaitą dažniausiai kalbėsime apie valstybines ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklas ir jų teikiamą ugdymą, finansuojamą iš visų Lietuvos gyventojų lėšų, sumokamų į savivaldybių biudžetus.

     Autentiškos katalikiškos mokyklos šiandien yra negausios, nes jos vos išgyvena iš negausių Bažnyčios institucijos lėšų ir dalinės valstybinės paramos, skirtos vykdyti valstybės bendrojo ugdymo programą. Valstybė ir Bažnyčia Lietuvoje juridiškai atskirtos, tačiau tos institucijos privalėtų žymiai glaudžiau bendradarbiauti visų bendram gėriui, neapsiribodamos tik viena pasirenkama tikybos disciplina. Ši atskira disciplina veikiau atrodo tik kaip viena nuomonė šalia viso bendrojo švietimo sistemos teikiamo ugdymo. Suprantu, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, bet kiekviena šeima juk turi daugiau ar mažiau savo puoselėjamas vertybes, įsitikinimus, kurie konstituciškai privalo būti tęsiami ugdymo procese mokykloje. Jei esame demokratiška valstybė, neturėtume pamiršti, kad 80 proc. Lietuvos gyventojų yra apsisprendę katalikai, nors ne visi praktikuojantys, bet ne laisvamaniai. Čia taip pat reiktų teisingai suprasti ir įvertinti žmogaus prigimtį, kad gilus įsitikinimas ateina kiek vėliau, ugdantis metai iš metų po apsisprendimo. Tokį apsisprendimą lemia prigimtinės šeimos vertybės, ilgametė Lietuvos krikšto tradicija.

     Deja, valstybės teikiama savivaldybių mokyklų bendrojo ugdymo politika pasaulėžiūros srityje neatitinka šios realybės. Taigi, tada turime pripažinti, kad bendrąja prasme tokia valstybės švietimo politika nepaiso ir iškreipia daugumos tėvų valią, išreikštą Lietuvos valstybės gyventojų apklausose. Dėl menko edukologijos mokslo dėsnių supratimo, tokia situacija yra palanki liberaliems švietimo politikams. Jie, Lietuvos švietimą palenkdami savo politiniams interesams, jaunimo ugdymą formuoja pagal savo ideologijos rėmus, tariamai „laisvos“ ir globalios visuomenės formavimo klišes. Tokiu būdu, pradedant nuo jaunimo ugdymo valstybinėse mokyklose, be abejo, ateityje tik gausėtų neoliberalizmo doktrinos formuojamas elektoratas.

     Didele dalimi, jaunimo tarpe šiandien tai jau vyksta. Tačiau toks kelias nėra garbingas, nes iš tikrųjų tokiu būdu pažeidžiamos konstitucinės tėvų teisės. Paprastai tėvai tokio savo konstitucinių teisių pažeidimo negali pastebėti ar tinkamai įvertinti, nes yra mažai kompetentingi edukologijos moksle, priešingai, jie yra labiau lojalūs mokyklai ir jos teikiamam ugdymui tokiam, koks jis yra. Be to, ugdymas yra ilgas procesas, besitęsiantis nuo mokslo pradžios iki mokinio brandos ir net per visą gyvenimą. Tokią susiklosčiusią situaciją švietime veikiau galima būtų įvardinti kaip tam tikrą tylų ir paslėptą, gal net nesąmoningą nusikaltimą prieš Lietuvos visuomenę. Kaip užbėgti už akių tokiam jaunimo auklėjimo požiūriu nusikalstamam žingsniui?

     Agresyviai švietime besireiškiančiam neoliberalizmui yra vienintelė alternatyva - krikščioniška pasaulėžiūra. Todėl ji turėtų būti perteikiama ne vien tik disciplinos principu, bet ir integruotai per visas pamokas: istoriją, lietuvių literatūrą ir kitas pamokas. Pavyzdžiui, į privalomą perskaityti lietuvių literatūros knygų sąrašą būtina įtraukti krikščioniškos pasaulėžiūros Lietuvos poetų, rašytojų, istorikų. Jų bendras auklėjamasis poveikis moksleivių ugdyme turi atitikti daugumos tėvų išpažįstamų tradicinių vertybių proporcijas. Dėl savo auklėjamojo poveikio netradicinių pažiūrų ir kultūrų literatūra Lietuvos švietime negali vyrauti. Toks jų vyravimas ugdomuoju požiūriu formuoja perdėm kritišką, netgi sukuria protesto situaciją prieš šeimos paveldimas tradicines krikščioniškas vertybes. Pasekmės yra tokios, kad namuose tėvų pradėtas vaikų auklėjimas pagal savo įsitikinimus sustoja ir nebegali toliau tęstis mokykloje.

     Tačiau tikroji Lietuvos švietimo misija yra per visą auklėjimo procesą mokykloje Lietuvos jaunimui, pradedant jų tėvų pasirinkimu, kaip numato mūsų Konstitucija, perduoti istoriškai ir kultūriškai susiklosčiusias Europos tradicines krikščioniškas vertybes. Tai yra daugelį amžių mūsų protėvių išbandyta ir pasiteisinę, ir tai gali padėti ugdytiniams rasti savo gyvenimo prasmę, išugdyti patriotines nuostatas darbuotis Tėvynėje savo šeimos, savo tautos, valstybės ir visos žmonijos labui.

     Aišku, patys savęs „išsitraukti už plaukų“ iš tokio praeityje suformuoto mūsų švietimo sistemos ydingo liūno negalime. Vienintelė išeitis – semtis geros patirties iš kitų šalių, kurios nepatyrė ateizmo priespaudos ir išlaikė savo švietimą ideologiškai nepažeistą. Gražu būtų edukologams patyrinėti, kaip šis auklėjimo procesas vyksta didelę ugdymo patirtį turinčiose, pavyzdžiui, UK Londono savivaldybių mokyklose. Šv. Kalėdų laikotarpiu čia vyksta nepaprastai gražūs ir įdomūs renginiai, ypač vaidinimai, paruošti moksleivių su jų auklėtojais. Į renginius kviečiami tėveliai, parapijos bendruomenė. Pavyzdžiui, tokie vaidinimai vyksta Trijų Karalių tema, kada jie ateina sveikinti užgimusį kūdikėlį Jėzų. Tokie renginiai labai patrauklūs, populiarūs, dvasiškai labai praturtina visą mokyklos bendruomenę. Mokiniai išmoksta dovanas ne tik gauti, bet ir duoti, dalintis gėrybėmis su kitais. Galų gale, vėliau tokia perimta išmintis ir patirtis atsiperka su kaupu mūsų visuomenei ir valstybei, tautos kultūrai.

     Europietiškos krikščioniškos vertybės auklėjime kiekvieną asmenį dvasiškai pakylėja, atnaujina jo asmeninį ir bendruomeninį gyvenimą, ugdydamos krikščioniška dora paremtus santykius tarp žmonių, kurie šiandien yra pašliję, puoselėja aktualų tausojantį ir kūrybišką žmogaus santykį su gamta, atitraukia žmogų nuo dvasiškai jį žlugdančio savanaudiškumo, tarnavimo kūno malonumams ir trapiam pinigų dievaičiui. Gamtos ekologiją reikia pradėti nuo žmogaus ekologijos, kitaip visi pražūsime. Palanki mūsų tautai šiandieninė politinė situacija, nes esame laisvi ES nariai, subrandino poreikį nuo iki šiol gyvuojančios perdėm ateistinės mokyklos pereiti prie vakarietiškos europietiškos mokyklos, siekiančios mokinių ugdyme artėti link dvasine prasme gyvo, mylinčio ir gailestingo Kristaus asmens dieviškojo ir žmogiškojo idealo. 

     Šias mintis užrašiau, remdamasis krikščioniška bei edukologijos mokslo išmintimi, nes Dievas ir mokslas vienas kitam neprieštarauja.

Vilnius, 2020 m.

Norviliškių pilis mena Lietuvos viduramžius

     Unikaliame geografiniu, istoriniu ir biologiniu požiūriu Lietuvos kampelyje galima išvysti vaizduotę audrinantį vaizdą – ant kalvos, iškilusi laukuose stūkso senovinė pilis. Tai – legendomis apipinta bei daugybę istorinių įvykių menanti Norviliškių pilis.
     Dabar ši kadaise beveik sugriauta pilis prikelta naujam gyvenimui. Nuo šiol joje Renesanso ir Švietimo epochos dvasią galės pajusti kiekvienas norintis žmogus, ji yra atvira ir turistams, ir konferencijų dalyviams.

Skaityti daugiau...

Protėvių palikimas

     Aplink Dieveniškes – Goštautų žemės ir dvarai. Viename iš jų gyveno Barbora Radvilaitė, kuri melsdavosi Dieveniškių bažnyčioje, pirmąkart pastatytoje XV amžiaus viduryje.

Skaityti daugiau...