Iškilusis Mykolas Giedraitis, kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės, gimė 1425 metais Giedraičiuose (pagal kitus šaltinius – Videniškiuose), netoli Vilniaus. Yra žinoma, kad jis pirmuosius 40 metų gyveno Lietuvoje. Nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos, luošas, vaikščiojo su ramentais. Į atgailos kanauninkų vienuolyną (dab. Astravo rajonas) įstojo XV a. šeštame dešimtmetyje. Noviciatą baigė ir amžinuosius įžadus davė Krokuvoje. Jis ten dar labiau brendo kaip krikščionis, nuolat pasninkaudamas, pasiaukodamas ir tarnaudamas Dievui bei žmonėms. Dirbo Krokuvos šv. Morkaus bažnyčios zakristijono padėjėju, studijavo Krokuvos Jogailaičių universitete. Siekti dvasinio gyvenimo tobulumo Mykolui Giedraičiui padėjo malda į Nukryžiuotąjį Jėzų. Jis ilgas valandas praleisdavo prie kryžiaus bažnyčios centre (dabar tas kryžius yra centriniame altoriuje). Mąstydamas apie kryžių, jis gilino savo meilę Dievui ir artimiesiems. Uoli meditacija atvedė jį prie kontempliacinės maldos, kuri visam laikui tapo jo negęstančio džiaugsmo šaltiniu. Savo dvasiniu gyvenimu Mykolas Giedraitis priartėjo prie ribos, kurią pasiekdavo didieji viduramžių mistikai. Jo atsidavimas maldai ir tarnystei artimui ypač įstabus, kad tai buvo žmogus, kuris nuo jaunystės kentė fizinę negalią. Užuot buvęs našta kitiems, jis tapo pagalbininku jų sielovados darbe. Laisvu nuo maldos metu gamindavo dėžutes, kuriose kunigai ligoniams nešdavo Švenčiausiąjį sakramentą. Atgailaudamas ir liudydamas Dievo meilę, jis atsisakė viešo gyvenimo, netgi šeimos, Tėvynės ir išvyko tarnauti Dievui į Krokuvą (Lenkija). Kuo jo gyvenimo kaip šventojo pavyzdys ir patirtis svarbi šių dienų Lietuvai ir jos žmonėms?

Skaityti daugiau...