Šeštadienis, sausio 29, 2022

Lietuvos švietimo vizija arba kaip valstybėje išvengti sumaišties*

Šv. Kazimieras prie Dieveniškių      „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti! Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!“ (Gal 5, 13-26).

     Sekant Lietuvos bendrojo švietimo rodiklius ir tarptautinius rezultatus galima konstatuoti, kad mūsų Lietuvos švietimo sistema serga. Nuo jos sveikatos priklauso visuomenės, tautos, valstybės ateitis, todėl jai yra reikalingas geras gydymas. Negydant šios ligos, visuomenę, tautą, valstybę gali ištikti rimta krizė. Lietuvos istorijoje buvo ne kartą taip nutikę, kai praradome savo nepriklausomybę ir valstybingumą. Ko reikia, kad tokia tautos tragedija nepasikartotų? Pirmiausia, šiandien reikia kuo tikslesnės šio „paciento“ ligos diagnozės, po jos - paskirti ir vartoti tinkamus „vaistus“ ligai išgydyti...

     Jau praėjo 30 m. nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau Lietuvoje iki šiol dar tebeturime sovietizuotą - ateizuotą, perdėm viskam liberalų ir neturintį savo stuburo švietimą. Remsiuosi edukologijos mokslo pradininku A. Komenskiu, kuris buvo gyvenęs ir kūręs Lietuvoje, tarpukario Lietuvos filosofais ir edukologais prof. Stasiu Šalkauskiu ir Antanu Maceina. Klasikinė edukologija į žmogų, vaiką žiūri kaip į psichofizinį asmenį, turintį kūną (fizinis lavinimas), protą (kultūrinis, mokslinis ugdymas), sielą (religinis dvasingumo ugdymas). Kiekviena, anot klasikų, mokykla privalėtų žiūrėti į tokį vykdomą mokinių ugdymą, kad prigimtis (fizinė dalis) tarnautų kultūrinei (proto) sričiai, o ši – religinei (dvasinei). Pedagoginė sistema vaiko emocijas ir jusles turi mokyti paklusti jo valiai, o valią protui. Šių dienų mokyklos teikiamame ugdyme labai trūksta harmonijos ir prioritetų tarp vaiko kūno, proto, sielos ugdymo. Čia privalo dominuoti protas, valia - pritarti proto pažinimui, o jausmai - džiaugtis. Neatsižvelgiant į asmenybės struktūrą, kai dominuojančią vietą norima priskirti emocijoms, kylančioms ne nuo dvasios, bet kūno, iškreipiame ugdymą. Visas materialus pasaulis, kuriam priklauso ir mūsų kūnas yra labai trapus, laikinas, kai tuo tarpu dvasia yra amžina. Pažinimo džiaugsmą privalo teikti dvasia, ne kūnas ir ne materialūs daiktai. Manau, kad toks harmonijos ir prioritetų asmenybės struktūroje nesilaikymas ugdyme sąlygoja ir šių dienų mokyklos nepatrauklumą. Kodėl taip nutinka? Pirmiausia, dar bijome drąsiai pripažinti savo prigimtinę, nuo KARALIAUS MINDAUGO laikų pasirinktą VAKARŲ EUROPOS KRIKŠČIONYBĖS KATALIKIŠKĄ TRADICIJĄ, KULTŪRĄ. Edukologai, mokytojai, tėveliai, savivaldybių klerkai turi suprasti, kad edukologijoje yra tokių ugdomųjų vertybių, kurios yra amžinos ir niekada nesikeitė, kurios nesikeičia dabar ir niekada nesikeis ateityje. Tai dvasinės vertybės kaip meilė Dievui, pagarba Tėvynei ir artimui. Jos yra ugdomosios auklėjimo srities vertybės. Jos vaikams pradedamos teikti tėvų namuose ir privalo būti tęsiamos mokykloje. Tikėjimo prasme visi vaiko ugdytojai esame tik Dievo bendradarbiai, bet ne tiesioginiai šių vertybių teikėjai. Siauriau, pagal temas, privalo būti ugdoma mokinio supratimas kas yra gera, o kas bloga, gailestingumo dorybė, pagarba tiesai, asmeniui, nepritarimas bet kokiam blogiui ir pan. Tai dorinio ugdymo pirmieji pagrindai, nuo kurių priklausys kitos mokinių ugdyme esančios pažinimo ir lavinimo sritys. Šios ugdymo sritys visada seka po dvasinių vertybių ugdymo. Nes jei asmuo būtų amoralus ir kuo jis geriau mokytųsi, tuo visuomenė ateityje galėtų patirti didesnę žalą nuo jo blogos intencijos ir darbų. Tai susiję su dar viena didžiule problema: mokinių ir mokyklų skaičiaus mažėjimu dėl emigracijos ir mažo gimstamumo.   

     Mažas gimstamumas, emigracija, tautos nykimas – tai neteisingo šeimų, būsimų piliečių ugdymo pasekmės. Gal todėl, kad švietimo sistema šiandieninėje Lietuvoje yra labai nutolusi nuo klasikinės švietimo sistemos ir nebeatlieka savo funkcijų, tikslų, uždavinių. Nemanykime, kad šeimas ir švietimą išgelbės vien kuo didesnis jų finansavimas. Švietimas, visų pirma perteikiantis dvasines vertybes mokiniams, labai mažai koreliuoja su pinigais, žemišku turtu, nes tai labiau nematerialūs lavinimo, pažinimo ir pasaulėžiūros dalykai. Tikram pedagogui daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo visada teiks jo pašaukimas ugdyti jaunąją kartą, ugdymo lūkesčių išsipildymas nei jo materialinis uždarbis, kuris veikiau yra tik kaip jo sėkmingo kūrybinio darbo pasekmė. Prisiminkime, kad pirmosios mokyklos Lietuvoje buvo laisvanoriškos ir jose buvo mokomasi skaityti Šv. Raštą. Į šias mokyklas sugužėdavo vaikai iš tuomet labai gausių šeimų. Tokiose šeimose tikro džiaugsmo buvo daugiau dėl dar vieno užgimusio mažo vaikelio, nei dėl tėvų sunkiai savo darbo prakaitu uždirbtų materialių daiktų. Šiandien valstybė skiria išmokas už gimusį vaiką skurdo rizikos šeimose mažinimui. Tai gerai. Tačiau gimstamumas tautoje priklauso ne vien tik nuo šeimoms valstybės veltui išmokamų vis gausesnių vaiko pinigų. Didelės išmokos už vaikus labiausiai išsivysčiusiose šalyse šiandien visiškai nebekelia gimstamumo rodiklių, nes šeimos palikuonių gausumas koreliuoja ne vien nuo gaunamų šeimos pajamų, bet ir nuo to, kiek šeima yra nesavanaudiška, kiek atvira naujai gyvybei ir nebijanti sunkumų dėl vaikų auginimo ir auklėjimo. O tai yra šeimose išugdyti dvasiniai dalykai, kitaip sakant, anot Šv. Rašto, ne vien duona žmogus yra gyvas... Šeima, vaikai yra didžiulė laimė, žmogui duota žemėje. Šeimos gėris pranoksta bet kokią jaunuolio ar galinčios gimdyti jaunuolės karjerą, pirmuosius jų užsidirbtus pinigus. Švietimo sistemos beatodairiškai diegiamas karjeros siekimas jaunimui iš tikrųjų sukuria fizinę kliūtį gausesnei šeimai, nes gimdymo amžius moteriai yra ribotas. Šv. Raštas pateikia Šventąją šeimą, kaip sektiną gražiausią pavyzdį, papuoštą kasdieninėmis dorybėmis ir tarpusavio meile. Lietuvos mokslininkams edukologams siūlyčiau keisti sovietmečiu įsigalėjusį negatyvų dvasinių vertybių atžvilgiu pedagogo mentalitetą, o dvasinių dalykų auklėjimas turi užimti prioritetinę vietą švietime. Atėjo laikas edukologams ugdymo pirmenybę teikti ne karjeros ugdymui, bet šeimai. Kadangi šeima yra mažiausia visuomenės ir valstybės ląstelė, nuo jos likimo priklausys tautos ir valstybės likimas.

     Labai svarbus ugdymo motyvacijos veiksnys dirbti savo Tėvynei yra tautinis patriotinis ugdymas. Esu už patriotinį ir tautinį ugdymą, bet pripažinkime, kad veikiančios Lietuvos tautinės mokyklos iš tikrųjų nebuvome sukūrę, nes visą laiką nuo mūsų atgimimo pradžios mokyklos ugdymo programose bijojome paminėti krikščionybę. Na, o iš pasaulio ar Europos patirties žinome, kad tautiškumas be krikščionybės veda link kraštutinumų be dorinio nusistatymo t.y. kosmopolitizmo - savo tautos ignoravimo ar net niekinimo arba nacionalizmo - kitų tautų žeminimo. Visos Europos kultūroje, o pas mus nuo karaliaus Mindaugo laikų, Evangelijos ir gyvo Kristaus pavyzdžio skelbimas iš tikrųjų geriausiai pasitarnavo tautų ugdymui. Todėl lietuviškosios krikščioniškosios tapatybės kūrimas šiandien turi pasitarnauti visuomenės ugdymui. Taigi, sutikime, kad ugdymo pagrindu Lietuvos mokyklose turėtų tapti Lietuvos ir Europos krikščioniškomis vertybėmis grindžiamas kultūrinis ir moralinis mūsų protėvių paveldas. Savo ruožtu tradicinio katalikiško tikėjimo ir doros mokymas turėtų būti labiau siejamas su mūsų tautine kultūra, o ir pati lietuviškoji kultūra turi atspindėti mūsų katalikišką tikėjimą bei jį praturtinti unikaliomis išraiškos formomis liturgijoje. Čia panašiai kaip ir Kristaus Geroji Naujiena kiekvieno asmens ugdyme privalo giliai įsišaknyti, tapti jo savastimi, kad jį perkeistų, jo prigimtį pakylėtų iki antgamtinio gyvenimo ir tuo padarytų tą asmenį orų, vidumi gražų, gerbiantį save ir mylintį kitus. Kokie gali būti konkretūs pavyzdžiai mokyklai, glaudžiau bendradarbiaujant su Bažnyčia, vietos parapijos bendruomene? Šalia mokyklų kaimų ir miestų vietovėse yra parapijų bendruomenės, tad vietos savivaldybės mokykla visada gali sėkmingai bendradarbiauti su Bažnyčia doros ir tikėjimo ugdymo srityse. Pavyzdžiui, Šv. Kalėdų, Šv. Velykų švenčių metu ugdytojai gali organizuoti moksleivių šventes su gyvai atliekama muzika, dainomis, šokiais, giesmėmis, vaidinimais. Mūsų tauta yra daininga! Į religines šventes mokinių ir mokytojų palaiminimui bei bendrai maldai, būtų galima kviestis garbingų svečių - parapijos kunigų. Popamokinė lavinamoji ir kūrybinė veikla į mokyklas turėtų atnešti daugiau linksmumo, gyvumo, įvairiopos kūrybos bei sporto švenčių. Neabejotinai naudinga kurti gausesnes moksleivių ateitininkų, skautų, maironiečių, valančiukų ir kitas moksleivių organizacijas mokyklose.

     Kokių žinių šiandien turime iš naujausios kitų šalių patirties švietimo srityje? Naujausiuose tarptautiniuose švietimo tyrimuose 2018 m. pagal skaitymo sugebėjimus ir gamtamokslinį bei matematinį raštingumą, geriausias vietas pasaulyje užėmė Šiaurės šalys: Suomija, Estija, kituose žemynuose – Kanada, Japonija. Kuo pagal pasaulinio lygio švietimo strategus ypatingai išsiskiria šios švietime pažengusios pasaulio šalys? Šių šalių švietimo sistemų sėkmės priežastis ekspertai įvardija tokiais žodžiais: KŪRYBINĖ BENDRUOMENĖ (ne konkurencinė!), bendradarbiavimas tarp mokytojų, mokinių ir tėvų, toleruojama tam tikra rizika. Ji yra neišvengiama dirbant kūrybinį darbą. Sėkmingam ugdymui labai svarbu mokytojų profesionalumo įvertinimas, pasitikėjimas vienas kitu ir atsakomybė, kuo platesnė ir teisingesnė švietimo aprėptis, pradedant nuo kiekvienos bendruomenės nario, neišskiriant ir vargingiausiųjų visuomenės sluoksnių. Kaip suprantame tokia bendruomenė savo principais turėtų būti labai panaši į mylinčių vienas kitą bendruomenę, kuri iš savo prigimties būtent ir laikosi tokių savo veiklos principų. Deja, kitos pasaulėžiūros sunkiai galėtų to realiai pasiekti, nes, pavyzdžiui, individualizmas, liberalizmas nuklysta į konkurencingos, vartotojiškos, komerciniais santykiais pagrįstos visuomenės siekimą, vengia kurti glaudesnę ir atsakingą vienas už kitą bendruomenės kūrimą. Čia trūksta asmens ir bendruomenės santykių harmonijos, taip pat subsidiarumo, kai aukštesnio lygio organizacijos neturi kištis į žemesnio lygio organizacijos veiklą, bet turi joms padėti vykdyti savo veiklą. Liberalizmui būdinga tai, kas vyksta nevaldomoje „laisvoje rinkoje“ ar laukinėje gamtoje, kur išlieka stipriausi individai. Geram švietimui iš tikrųjų reikia ne varžymosi, konkurencijos, standartų ar testų kaip įrodymo, kad vienu ar kitu bruožu tu esi pranašesnis, bet BENDRADARBIAVIMO, kuriančios bendruomenės. Tokių bruožų organizacija yra KRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIA. Ji priima kiekvieną bendruomenės narį kaip brangų nelygstamą asmenį, sukurtą pagal Dievo paveikslą. Ji savo prigimtimi siekia visų visuomenės narių teisių gerbimo, sutarimo ir bendradarbiavimo, PRADEDANT NUO MAŽIAUSIŲJŲ. Toks požiūris veda ne vien tik link asmens kūrybos laisvės, bet ir rūpinimosi vienas kitu, siekiant visų bendrojo gėrio. Visa tai visuomenėje sukuria pusiausvyrą tarp asmenybės ir bendruomenės. Iš įvairių pasaulio šalių švietimo strategijos sėkmingų pavyzdžių, matome, kad tai, kas veikia religiniame gyvenime, veikia ir sekuliariame. Tokia švietimo politika duoda labai gerų rezultatų ne tik pačiam ugdymui, jaunuomenės auklėjimui, tačiau lemia ir valstybės klestėjimą, tiek kūrybinėje, tiek, kaip pasekmė ir ekonominėje srityje. Tuomet atsiranda galimybė valstybei didinti ugdytojų algas bei skirti daugiau lėšų investicijoms į švietimą bei jo modernizaciją. Šalia gražių pavyzdžių ir iniciatyvų, neišvengiamai lieka pavojų bei išbandymų.

     Kai kuriose Europos Sąjungos bendrijos šalyse įsigalėjusi populiari liberalizmo ideologija, aišku, turi įtakos ir kiekvienos tos šalies švietimo politikai. Todėl logiška, kad čia kyla jau mano minėto individualizmo, globalizmo ir vartotojiškos visuomenės kūrimo siekiai, kurie gali būti labai priešingi ir nesuderinami su kiekvienos suverenios šalies bendrais švietimo tikslais ir visuomenės bendrojo gėrio kūrimu. Pirmiausia nukentėtų pačių piliečių moralinė atsakomybė už savo šalį. Nepaisant šio blogio, yra gražių ištikimybės tiesai pavyzdžių: Priminsiu, kad Lietuva kartu su kitomis Europos šalimis 2010 m. laimėjo tarptautinę bylą prieš agresyvųjį individualizmą, norėjusį uždrausti kryžiaus kabinimą mokyklose, o tuo pačiu apgynė ir savo krikščionišką tapatybę. Katalikiškos mokyklos neretai tampa tais židiniais, kurie juos supančiai aplinkai paliudija Evangelijos vertybes, uolesnį bendradarbiavimą ir kūrybą. Tai duoda akstiną ir visai valstybės švietimo sistemai, visuomenei keistis šia kryptimi. Linkiu, kad mes, pedagogai, drąsiai prisidėtume prie šio pozityvaus žingsnio švietime, bendradarbiautume, pirmiausia su Viešpačiu ir žemiškąja Bažnyčia, nuolat prašytume Dievo malonės mums ir mūsų tautai, būtume atsakingi už Tėvynę Lietuvą. Tuomet, be jokios abejonės, turėsime viltį, kad toks švietimas atneš gerų vaisių, o žmonių sielose augs Dievo Karalystė, kurios bruožai yra dinamiškumas, meilė, svetingumas, šeima, o mes tapsime Jos liudytojais Lietuvoje. Mieli ugdytojai, statome ne laikinus pastatus iš akmenų, bet su Dievo pagalba kuriame nelygstamą žmogaus asmenį, ugdome jo dvasines vertybes, kuriame mokyklos bendruomenę, tautą, kaip Bažnyčią iš „gyvų akmenų“, būkime atsakingi už vaikų ir savo šalies Lietuvos likimą prieš Aukščiausiąjį.

* - sumaištis žmonių bendruomenėje gali būti nusakoma įvairiai, pavyzdžiui, kai individualizmo paveiktuose santykiuose tarp žmonių nelieka bendro supratimo vienų kitais, bendro sutarimo, tada įsigali neapykanta artimui ir nepasitikėjimas Dievu bei visais žmonėmis. Iš esmės tai gali lemti įsigalėjus „neklystamai“ liberalizmo doktrinai su visuomenei brukama etinio reliatyvizmo ideologija, kur vengiama ieškoti objektyvios tiesos, o pripažįstama daug lygiaverčių tiesų, vedančią prie įtampų ir vidaus karų. Šias žmonių santykių problemas valstybėje gali išspręsti žmonių kristocentriškas ugdymas per švietimą, kuriantis harmoniją tarp žmogaus asmens laisvės ir benduomeniškumo.

Vilnius, 2019-2021 m.

Norviliškių pilis mena Lietuvos viduramžius

     Unikaliame geografiniu, istoriniu ir biologiniu požiūriu Lietuvos kampelyje galima išvysti vaizduotę audrinantį vaizdą – ant kalvos, iškilusi laukuose stūkso senovinė pilis. Tai – legendomis apipinta bei daugybę istorinių įvykių menanti Norviliškių pilis.
     Dabar ši kadaise beveik sugriauta pilis prikelta naujam gyvenimui. Nuo šiol joje Renesanso ir Švietimo epochos dvasią galės pajusti kiekvienas norintis žmogus, ji yra atvira ir turistams, ir konferencijų dalyviams.

Skaityti daugiau...

Protėvių palikimas

     Aplink Dieveniškes – Goštautų žemės ir dvarai. Viename iš jų gyveno Barbora Radvilaitė, kuri melsdavosi Dieveniškių bažnyčioje, pirmąkart pastatytoje XV amžiaus viduryje.

Skaityti daugiau...